niekada nesijaučiau kad esu kitoks. niekada nejaučiau stigmos savo gyvenime, turbūt, kad jo realiai neturėjau.
mano gyvenimas dabar ir ankščiau buvo du skirtingi dalykai…. dabar gyvenu stabilesnį ir pastovesnį gyvenimą bet noriu gyvent savarankiškai nors artimi žmonės man pataria likti kur esu. dabar savo gyvenime jučiu įtampą ir nerimą, kartais užeina tokios nerimo ir hiperaktyvumo bangos kad negaliu su jomis susidoroti….. kartais jaučiuosi visiškai vienišas ir vienas. darbuotojai ir kolegos mato mano gabumus (kompiuteris, anglų kalba etc.) bet nemato mano ligos, o man kartais taip norėtūsi pabūti paprastu žmogumi…. girdžiu tolimą garsą gimtų namų
bet niekas ten manęs nelaukia tik prisiminimas ir svetimas gyvenimas kai nėra vilties ten sugrįžti prisimenu tolimas dienas kurios negrįš ir laisvę kurią kadias turėjau prisimenu kai nieko nereikėjo maldauti ir kelias savas dreikės tolyn čia ir dabar svetimas pasaulis moko kentėti ir nekęsti lieku vienas tarp šaltų veidų gal jau laikas kažką keisti |